Šiuo metu Lietuvoje gyvena 4 vėžių rūšys – dvi vietinės Europos vėžių rūšys -  plačiažnypliai, siauražnypliai, ir dvi Šiaurės Amerikos žemyno- introdukuoti 1972m. žymėtieji vėžiai ir invazinė, savaime sparčiai plintanti rainuotųjų vėžių rūšis.

Plačiažnyplis vėžys [lot. astacus astacus]

Plačiažnyplis vėžys dar vadinamas upiniu vėžiu. Natūralus arealas apima Vidurio ir dalį Šiaurės Europos. Plačiažnypliai vėžiai- vertingiausia Europoje gyvenančių vėžių rūšis, kuri yra įtraukta į tarptautinės Berno konvekcijos (1979 m.) globojamų gyvūnų sąrašą. Plačiažnypliai vėžiai, kaip jautri aplinkos pokyčiams vėžių rūšis, buvo įtraukti į saugotinų gyvūnų sąrašus, 1992 m. priimtoje Europos Sąjungos buveinių direktyvoje.
Plačiažnypliai vėžiai- tai vienintelė vietinė rūšis paplitusi Lietuvoje. Pagrindinis vėžių rūšių platinimo, verslo, jų išteklių apsaugos strategijos tikslas turi būti vertingiausių plačiažnyplių vėžių išteklių atstatymas ir pagausinimas.
Plačiažnyplių vėžių kūno viršus yra tamsiai rudas, o apačia- rudai alyvinė. Žnyplės plačios, raudonai ruda apačia, o kiautas lygus.
Šiems vėžiams gyventi palankiausios sąlygos tuose vandens telkiniuose, kurių vanduo skaidrus, dugnas- kietas, gausu povandeninės augalijos. Šie vėžiai yra jautrūs deguonies trūkumui vandenyje. Plačiažnypliai vėžiai mėgsta molingą, molio ir smėlio ar durpių gruntą, kuris tinkamas slėptuvės statybai nuo plėšrūnų pasislėpti.
 

Siauražnyplis vėžys [lot. astacus leptodactylus]

Šio vėžio gimtinė- Rytų Europos vandenys, į rytus nuo plačiažnyplio vėžio arealo. Ypač jų gausu Juodosios ir Kaspijos jūrų baseinuose. Kartais siauražnypliai vėžiai dar vadinami Dunojaus ar Galicijos vėžiais.
Į Lietuvos vandenis siauražnypliai vėžiai buvo atsitiktinai introdukuoti XIX a. Pab., iš Latvijos ir Baltarusijos vežant vėžius į tuos Lietuvos vandens telkinius, kuriuose vietiniai vėžiai išnyko dėl maro.
Šių vėžių kūno viršus dažniausiai gelsvai žalias, tačiau gali kisti nuo gelsvos iki šviesiai rudo atspalvių. Apačia balta arba labai šviesi. Žnyplės ilgos ir siauros, šiurkščios su daugybe mažų spuogelių. Siauražnyplis vėžys yra apie 4 kartus vislesnis už plačiažnyplį ir dažnai pastarąjį nustelbia.
Siauražnypliai vėžiai labiau paplitę ežeruose, nei upėse. Ypač jų yra apysūriuose vandenyse- Juodosios, Kaspijos jūrų priekrantėse, kur druskingumas neviršija 15%. Siauražnypliai vėžiai nėra tokie reiklūs grunto struktūrai, kaip plačiažnypliai. Jie puikiai gyvena ir ant dumblėto grunto, kaip slėptuves naudoja įvairius ant dugno gulinčius objektus. Siauražnypliai vėžiai labiau pakantūs ir deguonies stygiui, temperatūros svyravimams, taršai.
 

Žymėtasis vėžys [lot.pacifastacus leniusculus]

Žymėtojo vėžio tėvynė vakarinių Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados dalių vandenys, akmenuoto grunto upės, ežerai ir mažo druskingumo pakrančių vandenys.
Į Lietuvą žymėtieji vėžiai pirmą kartą įvežti 1972 m. Jie buvo įleisti į 2 ežerus Vilniaus ir Trakų rajonuose. Šiuo metu žymėtieji vėžiai gyvena ne mažiau kaip 10 Lietuvos ežerų, esančių Trakų, Vilniaus, Molėtų ir Švenčionių rajonuose.
Šių vėžių kūno viršus ryškiai rudas, apačia- ryškiai raudona, o kiautas labai lygus. Žnyplės plačios, ryškiai raudona apačia. Žnyplių pirštų sujungimo vietoje yra ryški, balta dėmė su melsvu apvadu. Būtent dėl šios dėmės vėžiai gavo tokį pavadinimą.
Žymėtieji vėžiai urvų nerausia, o slepiasi po akmenimis, medžių skenduoliais, dažniausiai 3- 7 m gylyje, kartais nusileidžia į 40 m gylį. Šie vėžiai minta augalinės, bei gyvūninės kilmės maistu, detritu, nukritusiais lapais. Suaugę individai aktyvūs naktį, o jaunikliai minta ir dieną.
 

Rainuotasis vėžys [lot. orconectes limosus]

Šie vėžiai paplitę Šiaurės Amerikos rytinės dalies vandenyse, daugiausia- Misurio, Misisipės ir Ohajo upių baseinuose.
1994 m. pirmą kartą rainuotieji vėžiai buvo aptikti vakarinėje Lietuvos dalyje, o 1998 m. jie pasirodė Šešupės ir Baltosios Ančios upėse, atitekančiose iš Lenkijos. Manoma, kad ši invazinė rūšis į Lietuvą galėjo patekti 2 būdais: į Vakarų Lietuvos vandenis jie galėjo būti neatsakingai introdukuoti, o Šešupės ir Baltosios Ančios upių sistemomis patys atkeliavo į Lietuvą iš kaimyninės Lenkijos.
Rainuotųjų vėžių kūnas blyškiai rudas, kiautas ir žnyplės su spygliais, o pilvelio viršus su rudais skersiniais dryžiais. Dėl šio dryžuotumo jie vadinami rainuotaisiais.
Rainuotieji vėžiai mažiausiai reiklūs gyvenamajai aplinkai. Gyvena lėtesnės tėkmės, uždumblėjusio dugno upėse, kur dėl vandens taršos kitų rušių vėžiai neišgyvena.
Šiems vėžiams nereikia ir ypatingų slėptuvių: jie sulenda į dugninių augalų paklotę, tūno tarp dugno riedulių ar tiesiog tarp plūduriuojančių augalų stiebų.
Šie vėžiai aktyvūs ištisus metus. Minta visą parą, maistui neišrankūs (augalai, dugno gyvūnija), žiemą didžiąją jų raciono dalį sudaro moliuskai.

Vėžiai yra vandenyje gyvenantieji ir žiaunomis kvėpuojantieji bestuburiai gyvūnai. Vėžio kūnas ir galūnės padengtos kiautu, kuris sudaro jo išorinį skeletą . Vėžys turi stiprias ir aštrias žnyples, kuriomis čiumpa grobį: žuvis, varles ir kt. Žnyplėmis vėžys gali labai stipriai suspausti — suaugęs pusiau peržnyba nedidelę žuvį.

 Vėžių gyvenimo ciklas susideda iš pasikartojančių nėrimosi ir tarpnėrimosi periodų, per kuriuos gyvūnai priauga svorio ir pailgėja. Vėžių nėrimasis yra sudėtingas procesas, kontroliuojamas endokrininės sistemos hormonų. Pagal fiziologinius pokyčius jų organizme laikotarpis tarp dviejų nėrimusi yra skirstomas į ponėrimosi, tarpnėrimosi ir priešnėrimosi periodus ir stadijas. Vėžių augimo greitis po nėrimosi priklauso nuo vandens temperatūros, mitybos ir genetinių veiksnių, jų nėrimasis ir augimas nutrūksta rudenį, nukritus vandens temperatūrai < 10C. Subrendę vėžių patinai neriasi 2 kartus per metus, per trumpą greito augimo periodą iki kito nėrimosi jų kūnas pailgėja nuo 5 iki 10,3 mm. Esant geroms sąlygoms vėžiai užauga iki 9,5 cm per tris gyvenimo vasaras. Vėžių subrendusios patelės neriasi vieną kartą per metus, jų kūnas po nėrimosi ilgėja lėčiau negu patinų, vidutiniškai 2–8,6 mm, o svorio skirtumą sąlygoja daugiausiai ženkliai didesnės patinų žnyplės, lyginant su patelėmis. Vėžys, išsinėręs iš kiauto, būna minkštas («sviestinis») ir yra puikus masalas žuvims: unguriams, vėgėlėms ir kt.

Vėžių dauginimosi periodas prasideda rudenį (spalį), nukritus vandens temperatūrai <10C. Plačiažnyplių vėžių patinai subręsta anksčiau – trečios gyvenimo vasaros pabaigoje (2+ amžiaus) pasiekę vidutinį 7 cm kūno ilgį, o patelės vėliau – ketvirtais gyvenimo metais (3+) pasiekusios vidutinį 8 cm ilgį, kuris gali kisti nuo 6,2 iki 8,5 cm. Vėžių patinai po pirmo dalyvavimo reprodukcijoje poruojasi kiekvienais metais, o patelės dažnai tampa neaktyvios ir pramečiuoja veisimosi ciklus, tokių patelių kiekis gamtoje ženkliai kinta tam tikrais metais ir skirtingose populiacijose. Vėžiai poruojasi 2–3 savaites, apvaisintos patelės išleidžia kiaušinėlius spalį– lapkritį. Patelės nešioja priklijuotus prie plaukiojamųjų kojelių (pleopodų) kiaušinėlius 8 mėnesius iki išsirita ir atsiskiria vėžiukai kitų metų vasaros pradžioje (liepos I dekada). Išsiritimo laikas (birželio II–III dekada) priklauso nuo vandens temperatūros atskirais sezonais. Patelių vislumas (absoliutus ir darbinis) yra tiesiai proporcingas jų kūno dydžiui. Vėžių patelės subrandina iki 400 kiaušinėlių gonadose (absoliutus vislumas), išleistų kiaušinėlių kiekis ant pleopodijų – 90–260 vnt. Darbinis vislumas – kiaušinėlių kiekis embriogenezės pabaigoje (gegužė–birželis) būna apie 30–50% mažesnis negu embrioninės raidos pradžioje dėl embrionų praradimo per ilgą inkubacijos periodą (lapkritis–birželis). Poembrioninės raidos metu vėžių jaunikliai neriasi penkis kartus. Išsiritęs iš kiaušinėlio apvalkalo I stadijos vėžiukas (8,5–9,0 mm ilgio ir 21–27 mg svorio) kybo prisitvirtinęs prie patelės pleopodų. Po 5–8 dienų nuo išsiritimo įvyksta pirmas nėrimasis į antrą poembrioninės raidos stadiją. II stadijos (12 mm ilgio ir 37–40 mg svorio) jauniklis savo išorine sandara nuo suaugusio vėžio skiriasi tik apvalia uodeginio peleko forma. II stadijos jaunikliai atsiskiria nuo patelės, tačiau kurį laiką slepiasi po patelės pilveliu. Praėjus 18– 20 dienų nuo išsiritimo, po antro nėrimosi pasibaigia metamorfozės procesas, III stadijos (13–15 mm ilgio ir vidutinio 50 mg svorio) vėžiukų kūno sandara analogiška subrendusių vėžių išvaizdai. Šios stadijos jaunikliai visiškai atsiskiria nuo patelės ir pradeda savarankišką gyvenimą. Gamtoje vėžių šiųmetukai rugsėjo pradžioje užauga iki vidutinio 180–220 mg svorio, pasiekę VI poembrioninės raidos stadiją jie yra 15–23 mm ilgio. Antros gyvenimo vasaros pabaigoje metinukai (1+), išsinėrę 5 kartus, užauga iki 3-4 cm, o trivasariai vėžiai (2+), nerdamiesi 3 kartus, vegetacijos sezono metu pasiekia 5–6 cm ilgį ir 3,8–5,8 g svorį. Iki verslinio dydžio (>10 cm) vėžiai užauga 4–5 gyvenimo metais.

Vėžiai maitinasi viskuo: priklausomai nuo jų rūšies, amžiaus ir metų laiko, jie maitinasi daugiau augalinės arba daugiau gyvulinės kilmės maistu. Vėžiai turi daug privalumų, ne be pagrindo upiniai vėžiai dažnai vadinami “vandens policininkais”. Jie suėda visus nusibaigusius gyvūnus (kol jie yra dar švieži), kontroliuoja sraigių populiaciją, mažina vandens augalų ir dumblių kiekį. Tačiau negalima nepaminėti ir galimų nepageidaujamų pasekmių. Jei trūksta natūralių pusiausvyrą tvenkinyje reguliuojančių mechanizmų bei plėšrūnų, tai gali privesti prie masinio dauginimosi ir tada žmogus turi būtinai įsikišti. Kam tai nėra per didelės darbo sąnaudos, tam galima pasiūlyti užsiveisti “vandenų riterių“, kuriuos geriausiai galima stebėti vakarais ir naktimis su kišeniniu prožektoriumi. Vėžiai yra labai godūs ir ėdrūs. Jie ėda ką tik suranda arba įveikia: sraiges, varles, vabzdžius ir jų lervas, žuvis, žuvų ikrus, muses, vandeninių augalų šaknis ir atžalas. Jie kartais užpuola net vandenines žiurkes ir mažesnius už save vėžius. Juos galima maitinti morkomis, burokais, dilgėlėmis ir kt. Vėžiai yra visaėdžiai gyvūnai, minta detritu, fitoplanktonu, vandens augalais (maurabragiais, elodėja), zoobentosiniais gyvūnais. Vėžių jaunikliai gyvulinės kilmės maisto (vėžiagyvių, chironomidų ir kt.) suvartoja daugiau, lyginant su subrendusiais gyvūnais. Paros maisto racionas vėžių jaunikliams – 1–4%, o subrendusių vėžių – 0,3–1,0% kūno svorio.